Nors prietarais tiki ne visi, tačiau tuomet, kai juoda katė perbėga per kelią, dažnas mūsų nusispjauna per petį. Katė, kaip joks kitas gyvūnas, yra apgaubta gausybe prietarų, kurie gyvuoja jau nuo seno. Nors senovės egiptiečiai garbino kates, tačiau joms sekėsi ne visais laikais – katės (ypatingai juodos) vėliau buvo naudojamos įvairioms magijos apeigoms bei „vaistų“ gamybai. Šiandien į prietarus vis dažniau yra nusispjaunama – nesvarbu, kokios spalvos katė yra laikoma namuose, ji gali suteikti tikrai daug džiaugsmo, o mokslininkų teigimu, tokios augintinės turi teigiamą poveikį sveikatai.
Už skriaudą katei – mirties bausmė
Pirmieji kačių atvaizdai buvo rasti Egipte – manoma, kad šie piešiniai išliko dar nuo 1800 m. pr. Kr. Tuo laikotarpiu Egipte katės buvo labai garbinamos, o pasikėsinusiems nuskriausti katę grėsė mirties bausmė. Saulės dievas Ra neretai buvo vaizduojamas katino pavidalu, o kačių deivė Bastet simbolizavo džiaugsmą, linksmybę ir muziką. Šios deivės garbei buvo įkurta šventykla, šalia kurios buvo laidojamos nugaišusios katės. Katės buvo laikomos amžinybės simboliu, nes miegodamos neretai susiriečia į kamuoliuką, uodegą sujungdamos su galva. Didžiausią pagarbą pelnydavo tos katės, kurių akys buvo skirtingų spalvų.
Taip pat skaitykite:
Katės – blogio sėkla
Viskas, kas sunkiai paaiškinama, kelia šiokį tokį nerimą, tad nieko nuostabaus, kad ir kačių sugebėjimas matyti tamsoje nepraslydo nepastebėtas. Krikščionių bažnyčia kates vadino velnišku padaru, nes šios neabejotinai turi šėtoniškų sugebėjimų. Kačių augintojai buvo atskiriami nuo bažnyčios – nors katės ir padėdavo išgaudyti graužikus, tačiau doriems krikščionims auginti tokius padarus buvo nevalia. Žinoma, viduramžiais nepasitikėjimą kėlė ne vien tik katės, bet taip pat ir kiti gyvūnai – šunys, pelės, rupūžės, o ką jau kalbėti apie šikšnosparnius... Vis dėlto, katės buvo labiausiai nekenčiamos. Nors draudimai laikyti kates buvo labai griežti, tačiau pasitaikydavo ir išimčių. Jei katės kaktoje buvo galima įžvelgti šviesią M raidę, tokią augintinę buvo galima laikyti savo namuose, nes tai – šventosios mergelės Marijos katės palikuonė (pasakojama, kad šv. Marija augino tokią katę).
Katinui juodam visur blogai..
Turbūt atsimenate dainelę, kurioje pasakojama apie juodą katiną, kurio visi vengė. Vis dėlto, tai ne blogiausia, kas gali nutikti juodai katei – viduramžiais tokios katės buvo praktiškai išnaikintos. XII amžiuje ėmė plisti gandai, kad iš juodos katės organų galima pagaminti vaistus nuo daugelio ligų. Buvo tikima, kad juodos katės uodega, užkasta po namo slenksčiu, gali padėti apsaugoti namus nuo ligų ir nelaimių, o iš juodos katės galvos pagamintas tepalas gali išgydyti aklumą. „Vaistų“ receptų, kurių sudėčiai reikalingos juodos katės, buvo ne taip ir mažai: manyta, kad trys lašai juodos katės kraujo gali padėti išnaikinti karpas, o vanduo, kuriame buvo maudyta juoda katė, gali sugerti įvairias ligas. Žinoma, katės maudymas nebuvo pats blogiausias dalykas, koks galėjo nutikti juodai katei. Kartais įvairių „vaistų“ gamybai turėjo būti žiauriai nukankinamos (pakasamos į skruzdėlyną ar kaitinamos pirtyje tol, kol iš katės lieka vien tik kaulai ir t.t.) Juodos katės taip pat kentėjo ir tada, kuomet buvo atliekami juodosios magijos ritualai – jiems dažniausiai buvo pasirenkamos juodų kačių arba šikšnosparnių kūno dalys.
Katės išvarymas – nelaimės prišaukimas
XIX amžiuje jūreiviai manė, kad juodos katės gali garantuoti sėkmę. Taigi, kartais tekdavo tiesiog pavogti juodą katę, kad į kelionę būtų galima leistis dar drąsiau. Buvo manoma, kad iš laivo išvaryta katė gali prišaukti nelaimę, todėl tokios pakeleivės buvo net labai pageidaujamos. Jei laivas skęsdavo, jūreiviai pirmiausia gelbėdavo katę – manė, kad būtent ji padės išsigelbėti ir kitiems. Deja, ne visada nutikdavo taip, kaip buvo tikimasi: 1890 metais jūreiviai išplaukė į Fradžoso salą, ir su savimi turėjo kelias kates. Laivui sudužus jūreiviams nepavyko išsigelbėti, tačiau katės ne tik išgyveno, bet ir smarkiai paplito saloje – juk visiems yra žinoma, kaip greitai katės dauginasi. Šiuo metu Fradžoso saloje gyvena net keli tūkstančiai kačių.
Mįslė mokslininkams
Mokslininkai vis dar stengiasi išsiaiškinti, kaip katėms pavyksta išgauti meilaus murkimo garsą. Hipotezių yra daug ir įvairių, tačiau nė viena jų vis dar nėra patvirtinta. Iki šių dienų katės vis dar laikomas vienu mistiškiausių gyvūnų, kuris stebina savo sugebėjimais. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad katės smegenų regos centrai reaguoja į garsą, o tai reiškia, kad katė akimis gali ne tik matyti, bet ir... klausytis. Katės stebina ir tuo, kad per gana trumpą laiką gali įveikti nemažus atstumus: pasakojama, kad vienas niujorkietis persikraustė į Kaliforniją, tačiau savo katę paliko Niujorke. Po penkių mėnesių katė atklydo prie savo šeimininko durų, įėjo į vidų, ir tiesiog susirangė savo mėgstamiausiame krėsle. Nuo Niujorko iki Kalifornijos – 3500 kilometrų, tad tikrai sunku pasakyti, kaip katė galėjo įveikti tokį kelią. Spaudoje aprašoma nemažai panašių atvejų, o mums belieka tik gūžčioti pečiais ir sukti galvą, kaip katėms tai pavyksta.
Taip pat skaitykite:
Bionergetikai teigia, kad katės laikymas namuose – tikrai puiki mintis. Jos gali padėti normalizuoti kraujospūdį ir perimti neigiamos energijos perteklių. Pakanka 10-15 minučių paglostyti katę, ir bus galima pamiršti galvos skausmą ir įtampą. Nors iki šiandien kartais nusispjaunama per petį, kai juoda katė perbėga kelią, tačiau prietarais tiki vis mažiau žmonių, kuo galima tik pasidžiaugti.
Na ir pabaigai smagus filmukas su linksmais vaizdeliais iš kačių gyvenimo.
