Sako, ištikimų vyrų nebūna, nes turbūt ne vienas bent mintyse buvo neištikimas. Gal net norėjo viską mesti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau kažkam neužteko drąsos, kažkam – ryžto.
Todėl tokiems žmonėms specialistai rekomenduoja labai paprastą būdą išsivaduoti ar net atsikratyti susikaupusių bendro gyvenimo problemų.
Sociologinių ir rinkodaros tyrinėjimų institutas „Ipsos“ žurnalo „Elle“ užsakymu atliko apklausą. Per ją paaiškėjo, kad 52 proc. respondentų galvojo, jog nauja seksualinė patirtis gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis. Tiesa, tai – tik teiginiai, nes iš tikrųjų trumpalaikis ar vienos nakties meilės romanas priimtinas tik 15 proc. apklaustųjų.
Taip pat skaitykite:
Paragavę draudžiamo vaisiaus nusiramina
Per tyrimą taip pat buvo išsiaiškinta, kad naujų meilės romanų ieškotojai dar gerokai prieš vienos nakties nuotykį svarstė, jog būtų neblogai pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau net 67 proc. apklaustųjų prisipažino, kad jiems pakako tik vieno vienintelio nuėjimo į „kairę“, ir jie atsisakė savo ketinimų mesti šeimą, vaikus ir pradėti kurti ateities planus su kita moterimi.
Tyrėjai labai paprastai paaiškino gautus rezultatus: daugumai žmonių seksas ilgainiui virsta vien mechaniniu procesu. Panašiai kaip pavalgyti ar išsiskalbti drabužius. Todėl ir atsiranda noras paragauti draudžiamo vaisiaus.
Įtarios moterys mėgsta daryti reviziją tarp vyro drabužių
Tačiau norėdamos atleisti neištikimybę, pirmiausia moterys turėtų įsitikinti, ar vyras tikrai neištikimas. Juk žmonos ar draugės dažnai vadovaujasi vien savo „šimtaprocentine“ nuojauta, intuicija ar „gerų“ draugių pastebėjimais, kad matė vyrą meiliai apkabinusį kitą moterį. Tačiau bene labiausiai paplitęs tarp moterų metodas – apuostyti vyrą iš visų pusių ir įsitikinti, ar jis nedvelkia nepažįstamais moteriškais kvepalais, dezodorantu ar kita kosmetika.
Be to, vyrą gali išduoti ne tik marškinių apykaklė. Mat, jei jis augina ūsus ar barzdą, ten gali likti ne tik rytinės kiaušinienės likučių, bet ir svetimų lūpų dažų pėdsakų. Įtarumu pasižyminčios moterys mėgsta padaryti reviziją ne tik vyro kompiuteryje, mobiliajame telefone, bet ir tarp drabužių. Apsimetusios, kad reikia išskalbti, pereina per visas jų kišenes.
Neištikimo vyro sėklidės skęsta
Bet yra kultūringesnių ir garbingesnių metodų, kuriais moterys galėtų pasinaudoti. Tiesiog stebėti vyrą. Pavyzdžiui, jei vyras prieš ruošdamasis į susitikimą apžiūrinėja savo marškinių apykaklę – švari ji ar ne, greičiausiai rengiasi pasimatyti ne su kolega ar verslo partneriu. Taip pat moteris turėtų suklusti, jei prieš išeidamas į dalykinį susitikimą jis palenda po dušu, pasikvėpina.
Senovės romėnės naudojo itin pikantišką metodą, norėdamos įsitikinti, ar vyras ištikimas. Pripildavo pilną vonią vandens, tada liepdavo vyrui atsigulti joje. Jei jo sėklidės plaukioja, vadinasi, grįžo iš darbų, o jei skęsta – neištikimybė kaip ant delno.
Tačiau bene pats geriausias būdas priremti vyrą prie sienos, kai jis grįžta vėlai namo, netikėtai pasiūlyti pasimylėti. Vien iš jo reakcijos moteris turėtų viską suprasti. Tačiau, jei vis dėlto imtų teisintis, motyvuodamas, kad labai pavargęs ir jo „daikčiukas“ nerodo gyvybės ženklų, dar būtų galima mėginti jį reanimuoti. Bet jei vyras nesileis gaivinamas – visai prasti popieriai. Žinoma, ne jam. Tai – signalas, kad jis nealkanas.
Pataisyti santykius galima ir po neištikimybės
Deja, daugeliui moterų žodis „atleisti“ asocijuojasi su neištikimybe. Net ir labai geruose santykiuose meilė ir skausmas – neatsiejami vienas nuo kito. Turbūt daug kam girdėta frazė „meilė – tai reiškia, kad niekados neteks prašyti atleidimo?“ gyvenime nepasiteisina, nes iš tikrųjų „meilė – tai mokėti atleisti“.
Tačiau viena – atleisti vyrui, jei jis pamiršo paimti atžalą iš vaikų darželio. Bet visai kitas reikalas – atleisti neištikimybę. „O ar verta atleisti? – turbūt pagalvojo ne viena moteris. – Jei jau pasitikėjimas pakirstas, jo nebesugrąžinsi.“ Žinoma, tokiais atvejais kiekviena individualiai nusprendžia, bet pataisyti santykius galima ir po neištikimybės.
Reikėtų vengti priekaištų ir pamokslavimų
Pirmiausia reikėtų pažvelgti į problemos esmę. Dažnai būna, kad santuokinė neištikimybė – tai baigiamasis akordas kitų problemų kontekste. Mat nei iš šio, nei iš to lygioje vietoje vyrai paprastai nebūna neištikimi. Jei vyras nuėjo „į kairę“, vadinasi, tam buvo svarių priežasčių. Kai šeimoje viskas būna gerai, vyrai neina nei „į kairę“, nei „į dešinę“. Todėl, jei pora nori išsaugoti šeimą, pirmiausia turėtų pasikapstyti savo santykiuose ir iškelti į dienos šviesą jų problemas, o paskui bandyti iš naujo „užmegzti draugystę“.
Vertėtų bent pamėginti pakalbėti apie tai su savo „antra puse“. Tiesiog išduota žmona turėtų išklausyti vyro paaiškinimus. Kas žino, gal pavyktų aptikti tas problemas, kurias galima išspręsti tik dviese. Be to, jei vyro neištikimybė buvo vien silpnumo akimirka, seksualinių poreikių patenkinimas, t. y. fizinė neištikimybė, tai ji „nesiskaito“. Aišku, geriau to nežinoti. Tačiau tai nereiškia, kad moteris uždega vyrui „žalią šviesą“ tolimesniems jo ėjimams „į kairę“. Bet jei vyras išdavė emociškai ir dvasiškai, tai net neverta kalbėti apie kokį nors atleidimą.
Svarbiausia norint pataisyti santykius ir toliau žingsniuoti koja kojon gyvenimo keliu, reikėtų vengti priekaištų, pamokslavimų, aiškintis, kas – teisus, o kas – kaltas. Kaip žinia, vieno kalto nebūna. Moteris turėtų pati savęs paklausti: „O ką aš galėčiau padaryti, kad mūsų santykiai vėl būtų normalūs?“
Taip pat skaitykite:
Neištikimybė – naudinga patirtis
Tačiau prieš tai vertėtų prisiminti tai, kas buvo geriausia jų gyvenime. Vokiečių mokslininkai, atlikę tyrimą, išsiaiškino, kad poros, išgyvenusios neištikimybę, neišsiskyrė dėl to, jog abu vienodai pripažino savo klaidas, pastūmėjusias į neištikimybę. Todėl vyras ir moteris turėtų priminti vienas kitam ne tik gražiausias gyvenimo akimirkas, praleistas kartu, bet ir kas ne taip buvo padaryta. Tokie prisiminimai turėtų padėti pataisyti santykius ir priminti, kad šeimos išsaugojimas yra aukščiau nei neištikimybė.
Nors ir labai sunku, visgi moteris turėtų peržengti per save – nekaltinti ir nesmerkti vyro, o apmąstyti pačios santuokos esmę: bendrus interesus, vaikų auklėjimą, gyvenimo tikslus, pomėgius ir malonumus. Šeimos santykių ekspertų manymu, išgyventi neištikimybę – tai patirtis, kuri, nepaisant jos liūdnų ar skaudinančių pasekmių, kai kam gali išeiti tik į naudą.
Ištikimybė – kultūros, o ne prigimties nuopelnas
„Moterys turėtų atleisti vyro neištikimybę, nes tai tik sustiprina santuoką“, – įsitikinęs prancūzų psichologas Moryse‘as Vaillantas. Jo nuomone, kai kurie vyrai tiesiog negali būti ištikimi, todėl moterys turėtų su tuo susitaikyti.
„Reikėtų baigti keiksnoti prancūzų vyrus dėl jų neištikimybės“, – įsitikinęs M. Vaillantas, knygos „Vyrai, meilė, ištikimybė“ („Les hommes, l‘amour, la fidélité“) autorius. Šioje knygoje žinomas psichologas išdėstė, kas turi įtakos sutuoktinių neištikimybei Prancūzijoje.
Pasak prancūzų psichologo, siekiančio reabilituoti neištikimybę, maždaug 39 proc. prancūzų buvo neištikimi savo žmonoms viename ar kitame jų bendro gyvenimo etape. „Dauguma taip elgiasi ne dėl to, kad nebemylėtų savo žmonų. Jiems (vyrams) kartais norisi daugiau laisvės. Todėl tokiems vyrams, kurie iš tikrųjų – monogamiški, neištikimybė tiesiog neišvengiama, – įsitikinęs M. Vaillantas. – Be to, ištikimybė nėra meilės įrodymas. Daugumos atvejais, jei vyras būna ištikimas, tai tik dėl to, kad jam nepavyko rasti meilužės.“
Todėl M. Vaillantas kviečia prancūzes neimti į galvą, jei vyrai būna neištikimi. „Kai jos supras, kad ištikimybė – tai kultūros, o ne prigimties nuopelnas, kad kai kurie vyrai negali būti ištikimi pagal savo fiziologiją, tada moterims bus lengviau atleisti“,– tvirtino psichologas.
Pyktis ir neapykanta – blogi „patarėjai“
Kai moteris netikėtai sužino apie vyro neištikimybę, jai sunku valdyti savo emocijas, o gal ir nereikia, tačiau pyktis ir neapykanta – blogi „patarėjai“. Todėl, jei tokioje situacijoje moteris spontaniškai išlieja susikaupusį įtūžį, paskui gali tekti labai pasigailėti, jei dėl tos pačios priežasties nebepavyktų atkurti santykių. Aišku, lengva pasakyti, bet reikėtų suimti save į rankas ir atvėsti.
Be to, moterys daro didelę klaidą, kai, norėdamos išsiaiškinti su vyru neištikimybės priežastis, pradeda jį kamantinėti: su kuo, kada ir kaip tai įvyko. Mat nuoširdus vyro prisipažinimas gali smogti kaip vėzdu per galvą, kurio skausmą kažin ar pavyks pamiršti iki gyvenimo pabaigos. Be to, vyras gali „nudžiuginti“ ir visai netikėtu ar nelauktu moteriai atsakymu: „Kai ji mane liečia – jaudina, o kai tu lieti – nervini.“ Ko gero užtektų to, kad santuokai būtų galima padėti tašką.
Taip pat skaitykite:
Dauguma žmonų atleidžia, bet nepamiršta
Tačiau net ir susitaikius nukentėjusiąją pusę gali persekioti liguisti įtarinėjimai. Užtat atsiranda didžiulis noras neištikimą vyrą laikyti už trumpo pavadėlio ir visą laiką jį kontroliuoti. Todėl, kai tik atsiranda toks noras, moteris turėtų pasakyti sau tvirtą „ne“. Mat pernelyg didelis kontroliavimas ar net persekiojimas tikrai nepadės palaikyti normalių santykių. Iš tikrųjų dauguma žmonų, jei ir atleidžia, tai tikrai nepamiršta.
Ir dar vienas labai svarbus moterims klausimas. O kaip po vyro neištikimybės vėl su juo mylėtis? Kaip bebūtų keista, dažniausiai moterys renkasi vieną iš dviejų kraštutinumų: žmona stengiasi įrodyti vyrui lovoje, kad ji – geresnė už jo meilužę, arba priešingai – visiškai užsisklendžia savyje ir apskritai atsisako turėti su vyru intymių santykių.
