Klimato kaitos įtaką erkių paplitimui Lietuvoje stebintis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius biologas Algimantas Paulauskas sako, kad Lietuvoje erkės aktyviausios būdavo pavasarį ir vasaros pradžioje, vėliau būdavo šiokia tokia pauzė ir parazitai vėl suaktyvėdavo rugsėjį-spalį – kaip tik grybavimo sezono metu. Tačiau užpernai mokslininkai aptiko naują erkių rūšį, kurios aktyvumo pikas – liepa-rugpjūtis. Šios erkės taip pat platina erkinį encefalitą, nuo kurio jau galima pasiskiepyti ir vaistinėse.
Erkės įkandimas neskausmingas, tačiau gali būti labai pavojingas. Erkinis encefalitas bei Laimo liga – tai dažniausios erkių platinamos ligos, tačiau jos nėra vienintelės. Erkės taip pat platina anaplazmozės, kurios simptomai primena erkinio encefalito pradinę stadiją, šunims pavojingos babeziozės, dėmėtosios šiltinės, Marselio karštligės, tuliaremijos bei kitų infekcijų sukėlėjus. Be to biologai pastebi, kad daugiau erkių išgyvena keičiantis klimato sąlygoms, plinta nauja rūšis, kuri aktyviausia vasarą, taigi šių parazitų reikia saugoti ištisus metus.
„Lotyniškai Haemaphysalis concinna vadinama erkių rūšis buvo randama Lenkijos viduryje ir Šiaurėje, o prieš pora metų ją aptikome ir Lietuvoje – Raseinių rajone. Tiesa, naujos erkės atskirti nuo tipinių vietinių rūšių plika akimi nepavyktų – tam prireikė labai atidaus tikrinimo ir molekulinių tyrimų, – sako mokslininkas ir primena, kad mūsų kraštuose įprastų pievinių erkių vystymosi pikas yra nuo ankstyvo pavasario – kai tik aplinkos temperatūra sušyla iki 4–5 laipsnių, iki balandžio. Kovo mėnesį taip pat galima aptikti miškinių erkių, dar vadinamų šuninėmis, kurių aktyvumo pikas gegužės mėn. O štai naujai atrastų erkių suaugėlių stadijos maitinimosi pikas yra liepa-rugpjūtis. – Taigi dabar atsiranda erkių, kurios gali platinti erkinį encefalitą ir vasarą, todėl ramių metų nebėra, visą vasarą esame rizikos zonoje ir turime saugotis“, – perspėja biomedicinos mokslų daktaras A. Paulauskas.
Anot biologo, Lietuvoje pagrindinė erkinio encefalito platintoja yra miškinė arba šuninė erkė (lot. Ixodes ricinus), tačiau aptikta, kad encefalito virusą platina ir pievinė erkė (lot. Dermacentor reticulatus), kuri šunims perneša ir babeziozę, sukeliančią mirtinus inkstų sutrikimus. Šiaurės Rytų Lietuvoje aptinkama taiginė erkė (lot. Ixodes persulcatus), kuri irgi perneša erkinį encefalitą.
Klimato pokyčiai palankūs erkėms
Anot biologo, erkės yra sėslios ir pačios toli neropoja, tačiau jas perneša žvėrys, kurių krauju maitinasi, migruojantys paukščiai. Tiesa, profesorius pastebi, kad anksčiau dėl šaltesnio mūsų kraštų klimato, tokios erkės neišgyvendavo, bet dabar žiemos tapo šiltesnės, vasaromis daugiau drėgmės, todėl joms tapo įmanoma išgyventi ir daugintis mūsų šalyje.
„Prieš 25 metus pievinė erkė buvo aptinkama tik Suvalkijoje, o dabar jos paplitusios net iki Estijos ir Latvijos pasienio. Tam įtakos turi net tik pasikeitęs klimatas ir gyvūnų migravimas, bet ir kitokia žemės ūkio, kultūrų auginimo taktika. Sovietmečiu buvo įprasta pavasarį deginti pernykštę žolę, su kuria sudegdavo ir nemaža dalis erkių. Taip pat mūsų atlikti tyrimai rodo, kad didelę įtaką erkių populiacijai turi ir pesticidų naudojimas žemės ūkyje. Tyrinėdami centrinėje Latvijos dalyje beveik neradome erkių, nors ten sąlygos atrodė palankios, daug aukštos žolės. Tačiau paaiškėjo, kad to priežastis – vykdoma intensyvi žemdirbystė. Nuvažiavome toliau į Vakarus, kur apleista, nevykdoma žemdirbystė – tikras erkių knibždėlynas. Tas pats ir Daugpilio pusėje“, – sako mokslininkas.
Erkė kieme – neverta stebėtis
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius sako, kad didžiausias užsikrėtusių erkių procentas yra pamiškėse – tai didžiausios rizikos zona. Tačiau gana stambūs erkių židiniai yra ir miestų parkuose ar net kolektyviniuose soduose bei juose įsikūrusiose gyvenvietėse.
„Kaip tik šiuo metu yra atliekami tyrimai kolektyviniuose soduose. Žmonės sako – iš kur pas mus erkės! Šuniukai bėgioja kieme, niekur neišeina, bet įsisiurbusią erkę randa. Pavyzdžiui, Vilniuje, šalia Bajorų sodų yra žalioji zona, labai palanki erkėms. Ten nemažai stirnų, lapių ir smulkių graužikų, kurie būna pamiškėse. Taip pat nepamirškime, kad erkes perneša ir paukščiai: prie jų prikibusi erkė gali lengvai nukristi sode ar kieme ir vėliau įsisiurbti šuniui, katei, o taip pat ir žmogui“, – sako prof. A. Paulauskas.
Lietuvoje erkių platinamomis infekcijomis užsikrečiama visuose administraciniuose rajonuose, tačiau didžiausi erkinio encefalito rodikliai Utenos apskrityje. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2020 m. Lietuvoje užregistruoti 669 erkinio encefalito atvejai, iš jų 3 baigėsi mirtimis, Laimo ligos susirgimų fiksuota 2811.
Mitas, kad vienos erkės pavojingos žvėrims, o žmonių neliečia
Anot prof. A. Paulausko, naujausi tyrimai rodo, kad erkinio encefalito virusas aptinkamas visose erkės vystymosi stadijose – lervose, nimfose ir suaugusiose erkėse, tačiau pastarosiose jis net 2,4 karto dažnesnis. Taip pat reikia paminėti, kad užsikrėtimas erkiniu encefalitu didesnis tarp suaugusių miškinių erkių, bet užsikrėtusios ir pievinės erkės. Pagrindiniai erkės lervų maitintojai yra graužikai, nimfos dažnai įsisiurbia kiškiams, lapėms, stirnoms, suaugusių erkių maitintojai dažniausiai būna stirnos, tačiau kelyje pasitaikius žmogui nė viena erkė nebus išranki ir proga maitintis pasinaudos. Taigi žmogui pavojingos visos erkės per visas vystymosi stadijas, o kad kažkurios erkės kanda tik gyvūnams, o žmonėms – ne, tėra mitas.
„Tiesa, kuo ankstesnės stadijos erkė, tuo ji jautresnė temperatūros ar drėgmės pokyčiams, todėl šaltos žiemos ir karštos bei sausos vasaros joms yra pražūtingos. Pavyzdžiui, lervų išgyvena vos 5 proc., nimfų – 20 proc., o suaugusios yra labiausiai atsparios aplinkos pokyčiams. Suaugusi erkė nesimaitinusi gali išgyventi ir 2–3 metus“, – sako biologas.
Efektyviausia priemonė nuo erkinio encefalito – skiepai
Nuo Laimo ligos nėra skiepų, tačiau ją galima gydyti antibiotikais. O štai svarbiausia centrinės nervų sistemos infekcija Lietuvoje – erkinis encefalitas, neturi jokio specifinio gydymo. Vienintelė efektyvi ir saugi apsaugos nuo erkinio encefalito priemonė – skiepai.
Prasidėjus erkių aktyvumo sezonui vaistininkai siūlo skiepytis pagreitinta vakcinavimo schema, kuomet pirmosios dvi dozės įskiepijamos dviejų savaičių intervalu, trečia dozė praėjus 5 – 12 mėn. po antrosios. Pilnai apsaugai susidaryti reikalingos 3 skiepų dozės, tačiau ir po 2 vakcinų nuo erkinio encefalito susidaro pakankama apsauga.
Biologas A. Paulauskas perspėja, kad erkinio encefalito virusas yra erkės seilėse, todėl jis perduodamas vos tik erkė įsisiurbia.
„Patariu dar būnant miške ar gamtoje apsižiūrėti, ar niekur neropoja erkės. Mat per 24 valandas nuo įsisiurbimo ištraukus borelijomis užsikrėtusią erkę, dar galima išvengti Laimo ligos, nes ją sukeliančios bakterijos gyvena erkės žarnyne. O štai erkinio encefalito virusas yra seilių liaukose, todėl perdavimas žaibiškas. Todėl įsisiurbus infekuotai erkei, viruso išvengti nepavyks. Vienintelė apsauga – skiepai“, – įsitikinęs mokslininkas.
Biologas taip pat pataria gamtoje dėvėti tinkamus drabužius: šviesius, kad pastebėtumėte ropojančią erkę, ilgomis ir prie riešo prigludusiomis rankovėmis, kelnių klešnių apačia taip pat turi būti prigludusi arba sukišta į kojines ar aulinukus. Taip pat naudokite erkes atbaidančias medžiagas – repelentus, gerai apsižiūrėkite tiek gamtoje, tiek grįžus namo, o vilkėtus drabužius pakabinkite negyvenamojoje patalpoje ar saulėkaitoje.
Jeigu erkė vis dėl to įsisiurbė, traukite ją staigiu tiesiu judesiu suėmę pincetu: „Geriausiai tiks medicininis pincetas smailu galu, nes naudojant kosmetinį, kurio galai yra plokšti, kyla rizika suspausti erkės pilvelį – taip užkratas gali dar gausiau patekti į žmogaus kraujotaką. Taigi pincetu paspauskite odą prie įkandimo vietos ir erkę suimkite kuo arčiau galvutės. Pašalinę erkę, žaizdelę dezinfekuokite ir stebėkite savijautą bent 33 dienas po įkandimo – tai laikas, per kurį gali pasireikšti erkinio encefalito požymiai“, – sako prof. A. Paulauskas.
